http://www.gamtinezemdirbyste.lt/

Gamtinis daržas – amžinai veikiantis „variklis“

Praėjusį mėnesį „Rasos“ savo skaitytojus supažindino su pas mus dar mažai žinomos, bet pasaulyje populiarėjančios gamtinės žemdirbystės pagrindiniais principais. Sulaukėme daug šiuo nauju augalų auginimo būdu susidomėjusių žmonių klausimų, todėl temą tęsiame toliau.

Šį kartą gamtinės žemdirbystės pradininkas Lietuvoje Saulius JASIONIS papasakos apie tai, kaip įrengti daržą, kuriame galima užsiauginti kokybiškų, skanių bei sveikų daržovių.

Mulčias turi nešusti ir neperdžiūti
Pavasarį pirmą kartą rengiant gamtinį daržą, daržovės sėjamos taip, kaip tai darydavome iki šiol. Tiesa prieš tai S. Jasionis pataria pasidaryti būsimo daržo planą, nes vėliau lysvės jau nebus keičiamos. Gamtinėje žemdirbystėje nėra sėjomainos, nes, kaip teigia S. Jasionis, ji neturi jokios prasmės. „Darže projektuojame ilgalaikes lysves, kur ir kokios daržovės bus, pagal jų aukštį ir šviesos poreikius. Numatome, kur ir ką auginsime: sakykime, vienoje lysvėje pavasarį bus salotos, po to ten sodinsime daigus kitų daržovių ir pan. Vadinasi, vienos daržo vietos (kur sėsime, sodinsime) bus judinamos, o mulčiuotų tarpueilių galėsime nejudinti, jie bus maitinamoji terpė“, - aiškina S. Jasionis.
Jau aišku, kad gamtinės žemdirbystės vienas pagrindinių principų yra žemės paviršiaus mulčiavimas įvairiomis organinėmis medžiagomis, kurias mikroorganizmai skaido, o augalai gauna maistą. Taigi gamtinio daržo paviršius negali būti plikas.
Mulčiui tinka bet kokia augalinė medžiaga: ne tik žolė, lapai, šiaudai, pjuvenos, bet ir kankorėžiai, saulėgrąžų lukštai, riešutų kevalai ir pan. Tai, ką galime gauti.
Pasak S. Jasionio, mulčio storį lemia du svarbiausi kriterijai. Vienas jų – mulčias visuomet iki dirvos turi praleisti orą. Vadinasi,
*ką tik pievoje nupjautos žolės būtų galima dėti tokį sluoksnį, kad nepradėtų pūti, šusti. *Vejapjove nupjautos, susmulkintos žolės lietingu oru galėsime dėti gal tik kokius 4-5 cm.
*Jeigu oras sausas ir žolė per dieną, matome, išdžius, tai iš karto jos galima dėti ir 10 cm. Kiekvienas žmogus, kuris pjauną pievą dalgiu, supranta, kas yra normalus pradalgės storis, kada žolė šus, o kada ji džius. Gamtiniame darže galioja tas pats principas.
*Jeigu ant lysvės dedama nesmulkinta pievos žolė, gali būti ir 15 cm sluoksnis. O, pavyzdžiui,
*sausų šiaudų galima dėti iki 50 cm. Žinoma, mulčiuojama atsižvelgiant į auginamų augalų rūšį. Juk ant nedidelių morkų pusmetrio šiaudų supratingas daržininkas tikrai nesugalvos užkrauti.
Kitas mulčio sluoksnio storio parinkimo kriterijus – viskas neturi perdžiūti kiaurai iki dirvos. Žemė apačioje turi likti drėgna. „Kai mulčiuoji, viskas pasirodo daug paprasčiau, negu kai reikia apie tai papasakoti. Centimetrais sluoksnio nematuojame, jaučiame iš akies, koks jis turi būti“, - tvirtina S. Jasionis. Žmonės jo klausia, ar reikia eiti į daržą ir kasdien tikrinti dirvos drėgmę. Toks klausimas gali kilti nieko nedarius. O pradėjus praktiką viskas atrodo paprasčiau. „Kai mulčiuosite, matysite, ar drėgna, ar sausa. Žinoma, jeigu uždėsite tik, sakykime, 5 cm stambios žolės, jos sluoksnis „kvėpuos“ lengvai, tačiau išdžius, nebus efekto. *Taigi geriausia mulčio sluoksnį darže po truputį „auginti“ iki reikiamo storio.
*Nuolatos daržą mulčiuoti vejapjove smulkinta žole S. Jasionis nepataria dėl to, kad tai reikės daryti labai dažnai, o naudos turėsite mažai. Be to, jei gerai prižiūrėtame darže prisiveisia daug sliekų, jie smulkias žoleles per naktį sutraukia į savo landas maistui.
*Taigi vejapjove smulkinta žolės „košė“ gamtinei daržininkystei mažai tinka. Geriau dalgiu ar trimeriu nupjauta normalaus ūgio žolė. Rimti gamtiniai daržininkai plikai skustų vejų dažniausiai neturi. Jiems gražesnė ir tinkamesnė normali auganti pievutė, kuri pjaunama ne dažniau kaip kartą per mėnesį. Tokioje pievutėje gyvena vabzdžiai, naudingi daržui. S. Jasionio požiūriu, iš Anglijos atėjusi trumpos vejos tradicija yra tiesiog kvaila. Seniau anglai tokia veja demonstruodavo, kad jie turtingi ponai, neaugina daržovių, nes gali jų nusipirkti…
Bulvės mulčiuojamos storai, iki 50 cm šiaudų sluoksniu. Jis kvėpuos ir neišdžius. Be to, ant žemės paviršiaus auginamoms bulvėms storo mulčio reikia ir dėl to, kad iki gumbų neprieitų šviesa, kitaip jie pažaliuos (pasigamins kenksmingo solanino). Norint būti garantuotam, kad bulvės nebus pažaliavusios, jas, kaip ir įprastai galima sodinti į vagas ir po to mulčiuoti. Pasak S. Jasionio, šiuo atveju rudenį atsiranda papildomas darbas – bulves reikės kasti įprastai, o ne tik atkėlus mulčią susirinkti derlių nuo paviršiaus, kaip būtų auginant jas ant dirvono (apie tai „Rasos“ rašė praėjusį mėnesį).

Lengvai ar sunkiai skaidosi
Mulčias vertinamas pagal celiuliozės kiekį jame. Jauna žolelė jos turi mažiausiai, šiaudai daugiau, o pavyzdžiui, pjuvenos ar smulkinta mediena daugiausiai. Kuo mažiau celiuliozės, tuo lengviau mulčias „įkandamas“ mikroorganizmams, lengviau „suvirškinamas“. Taigi skirtingas mulčias paskirstomas skirtingoms daržovėms. S. Jasionis sako, kad mulčio pasirinkimo galimybių yra kiekviename sklype. Pavyzdžiui,
*žolę galima pjauti kas savaitę, tuomet ji visuomet bus jauna, turinti nedaug celiuliozės ir tinkama greitai užauginčioms daržovėms, pavyzdžiui, ridikėliams. Galima turimoje pievoje žolę auginti iki brandos, tuomet ji bus didelė, turės daugiau celiuliozės ir tiks ilgiau augančioms daržovėms. Sena žolė bus „virškinama“ lėtai ir ja mulčiuoti reikės rečiau, o jauna – greitai, taigi ją reikės dėti dažnai. S. Jasionis įspėja nemulčiuoti šiaudais iš laukų, kuriuos ūkininkai purškė chemikalais, nes tokį mulčią mikroorganizmai sunkiai skaidys, tad auginamoms daržovėms trūks maisto.
Daržovės yra skirtingos vegetacijos: nuo per mėnesį užaugančių ridikėlių iki vėlai rudenį derlių užauginančių šakniavaisių. O gamtiniame darže tai lemia mulčio pasirinkimą: kuo trumpesnės vegetacijos daržovės, tuo greičiau „virškinamo“ mulčio reikia. Jeigu ant ridikėlių uždėsime pjuvenų, jokios naudos jos neduos. Kol mikroorganizmai jas pradės skaidyti ir gaminti daržovėms reikalingas maisto medžiagas, ridikėlius jau reikės rauti, tačiau jų derlius bus prastas, efekto neturėsime. Be to, augalams pradės trūkti azoto, nes jį pirmiausiai sunaudos ne augalai, o bakterijos.
*Taigi trumpos vegetacijos daržovėms naudojame greitai susiskaidantį mulčią.
*Ilgos vegetacijos daržovėms galima naudoti ilgiau veikiantį mulčią. Tačiau anksti pavasarį, kai reikia, kad lysvėje mikroorganizmai imtų veikti, irgi iš pradžių galima dėti jauną žolę arba pernykštę, kuri jau pradėjusi irti.

Pirmą kartą pradedant tokiu būdu daržininkauti S. Jasionis pataria pavasarį ant lysvių dėti iš nepjautų pievų prigrėbtos pernykštės žolės ar pernykščių lapų, daržinėje likusio paplėkusio šieno. Visa tai bus gana lengvai virškinama organika.
Taigi ridikėlius, įvairias salotas, šparagines pupeles ir kitas greitai augančias daržoves pavasarį mulčiuojame greit irstančiu mulčiu. O burokėlius, pomidorus, moliūgus, šakniavaisines ir kitas daržoves, kurios augs ilgai, iki rudens, mulčiuojame taip: pirmasis sluoksnis – greitai irstančios organikos, o po to – galima rinktis ir lėčiau besiskaidančią, ne taip svarbu, ar tai bus sena žolė, ar šiaudai ir pan.
Kuo įvairesnis lysvėje mulčias, tuo geriau jis bus skaidomas. Pavyzdžiui, sudžiuvusius ąžuolo lapus sumaišius su žalia žole, mikroorganizmai viską „virškina“ greičiau negu vienus lapus. Pasak S. Jasionio, dedant darže mulčią, geriau yra ne maišyti skirtingas jo rūšis, bett sluoksniuoti.
Tarp pradedančiųjų daržininkų, kaip pastebi S. Jasionis, pasitaiko ir tokių nesusipratėlių, kurie pasėję daržoves ar pasodinę daigus viską užverčia mulčiu. Šitaip negalima! Augalų augimo taškas, ar jis būtų aukštai, ar prie pat žemės, turi matyti šviesą. Tai ir nulemia mulčiavimo aukštį. Jeigu morkų, svogūnų, česnakų ir kt. daržovių augimo taškas yra prie pat dirvos, tai negalime jų apkrauti storai. Tada storiau mulčiuojame tarpueiliuose, o prie augalų ploniau. Taip mulčiuotas daržas tampa „banguotas“.

Todėl mulčiuojamame darže daržovės turi būti sodinamos platesniais tarpueiliais negu įprastame. Kitaip būtų nepatogu dėti mulčią, prižiūrėti.
Daržoves, kurių augimo pumpuras aukštai, pavyzdžiui, pomidorai, bulvės, pupos, agurkai, galima mulčiuoti storiau. Tačiau, aišku, nereikia persistengti ir krauti pernelyg daug.
*Pasėtų smulkių sėklų (morkų ir pan.) eilutės paliekamos neuždengtos, o stambias sėklas (pupas), ar pasodintas svogūnų ropeles galima uždengti nestoru mulčio sluoksneliu.
„Tas, kas greitai auga, paprastai sulaukia ir atidesnės priežiūros. Jeigu į daržą ateiname pažiūrėti, gal jau kokį ridikėlį galime išsirauti, tuo pačiu nesunku ir naujos žolelės ant lysvės uždėti“, - pasakoja S. Jasionis. O lėčiau augančias daržoves galima mulčiuoti iš karto storiau.

„Kuro“ turi netrūkti
„Kai gamtiniame darže prasidės organikos ir mikroorganizmų veiklos procesas, reikia padaryti taip, kad jis nenutrūktų ne tik vasarą, bet ir žiemą“, - svarbų gamtinės žemdirbystės reikalavimą aiškina S. Jasionis.
Per žiemą šaltis daugumą mikroorganizmų pražudo, o pavasarį jie natūraliai pradeda daugintis pamažu. Tai užtrunka.
*Todėl gamtinės daržininkystės puoselėtojai stengiasi padaryti taip, kad ir žiemą mikroorganizmų veikla nenutrūktų, kad vyktų, nors ir lėčiau nei vasarą. Vadinasi, daržas žiemą įšalti neturi – nuėmus visą derlių, prieš šalčius papildomai uždengiama. Tarplysviai, kur mulčio ir taip yra daugiau, dengiami ploniau, o vietos, kur augo daržovės, - storiau. Galima dengti ne tik augaline medžiaga, bet dar užmesti polietileno plėvele. Toks daržas visuomet bus „gyvas“ ir pasavarį nereikės iš naujo aktyvinti mikroorganizmų.
Jeigu naujai kuriamo gamtinio daržo žemė buvo „negyva“, t. y. jeigu jos mikrobiologinis aktyvumas buvo mažas, pirmaisiais metais būtina padaryti taip, kad mikroorganizmų pasidaugintų, kad būtų kam mulčią „valgyti“. Pasak S. Jasionio, tam naudojamos tokios paprastos priemonės, kaip šviežias karvių mėšlas. Juk karvės „valgo“ tą patį, ką ir gamtinis daržas - galvijų prieskrandyje mikroorganizmai skaido celiuliozę ir gamina baltymus.
Taigi pirmaisiais metais, įrengiant daržą, į tarplysvius labai naudinga įberti karvių mėšlo. Jeigu naudojamas mėšlas, ant jo galima dėti ir grubesnį, ne taip greitai yrantį, mulčią. Mėšlas mikroorganizmams duoda pirminį kiekį reikalingo azoto. Kita vertus, jis turi gerą mikrobų „užtaisą“ ir daug fermentų.
„Jeigu gamtinį daržą įsivaizduojame kaip veikiantį variklį, kuris gamina tam tikrą energiją (mums augina augalus), tai jo kuras būtų mulčias, o mėšlą galima pavadinti starteriu, kuris tą variklį užveda. Jeigu kurą papildysime laiku, kad jis niekada nesibaigtų, tai užvesti variklio mums daugiau nereikės. Jeigu pražiopsosime ir mulčias perdžiūs kiaurai – variklis nustos veikti. Vėl turėsime naudoti „starterį“. Rūpestingam daržininkui taip neatsitinka. Tai gali būti tik aplaidumas arba neišmanymas“, - pasakoja S. Jasionis.
Paskatinti mikroorganizmų veiklą galima ir neturint didesnio kiekio mėšlo. Vienas būdų – pievoje paimti karvės „blyną“ ir jį išmaišyti kibire vandens. Šiuos skiediniu pavasarį vieną kartą perliejamas visas mulčias. Negalima pilti ant jaunų daigelių, nes gali nudeginti.

Yra ir daugiau tam tikslui tinkamų priemonių. Tai – bet kokie raugai. Pavyzdžiui, surūgusios uogienės, rauginti kopūstai, kurie taip pat skiedžiami vandeniu (stiklinė uogienės kibirui vandens), pridedant dar šiek tiek cukraus, kad užsiveistų mielės. Jų hormonai labai skatina kitų mikroorganizmų dauginimąsi.
Taip pat tinka rūgpienis, kuris irgi skiedžiamas vandeniu ir palaistomos mulčiuotos lysvės. Šiuo požiūriu naudingas ir priplėkęs šienas, kurį patartina dėti į apatinį mulčio sluoksnį.
Pasak S. Jasionio, yra ir pramoniniu būdu gaminamų mikrobiologinių preparatų.
Be to, galima pasigaminti žolių raugų. Tačiau ar jie tinka, ar ne, reikia spręsti pasitelkus savo uoslę. Jeigu kvapas malonus, reiškia tas dalykas mums tinka, ir priešingai – bjaurus kvapas rodo, kad tas produktas mums nenaudingas. S. Jasionis šiuo principu pataria vadovautis ir gamtiniame darže: visa tai, ką mes pilame į jį, turi maloniai kvepėti.
Šilumamėgėms daržovėms – šilta lysvė
Renkantis mulčio rūšį S. Jasionis dar pataria atsižvelgti į daržovių reiklumą šilumai. Juk kuo šviesesnis mulčias, tuo daugiau jis atspindi saulės, vadinasi, po juo dirva bus vėsesnė. Kuo mulčias tamsesnis, tuo šilčiau bus daržovėms. Taigi, pavyzdžiui, agurkus labiau tinka mulčiuoti senu šienu negu šiaudais.
Šilumamėges daržoves galima auginti aukštose lysvėse, kurios greičiau įšyla. Gamtinę daržininkystę praktikuojantys daržininkai šilumą mėgstančioms daržovės neretai daro apie 90 cm aukščio specialias lysves. Tačiau S. Jasionis įspėja, kad šiuo atveju netinka komposto krūvos principas, kai metama viskas, kas suyra, o ant viršiaus sodinamos daržovės. Tokia krūva - nitratų fabrikas! Šilta lysvė pilama iš paprastos daržo žemės ir po to viršus mulčiuojamas, arba padaromas rėmas iš lentų, mūro, plokščių, o vidus gali būti užpildomas net smėliu, žvyru. Tik viršutinis bent 20 cm sluoksnis pilamas daržo žeme. Viršus vėl gi mulčiuojamas, kad vyktų fermentacija. Tokią lysvę saulė šildys iš visų šonų, taigi įkaitins visą užpildą. Lysvėje labai patiks agurkams, paprikoms, baklažanams. Neverta joje auginti morkų ar kopūstų, kuriems reikia vėsesnės dirvos.
Pasak S. Jasionio, šiltos lysvės turi daug privalumų, tačiau turi ir vieną trūkumą – jas, skirtingai negu įprastą gamtinį daržą, reikia laistyti. Kadangi lysvę saulė gerai įšildo, taigi ir gerai džiovina, drėgmė labiau garuoja. „Savo sodyboje šiltų lysvių neturiu, nes jų priežiūra užimtų daugiau laiko“, - sako pašnekovas.
Norint šilumą mėgstančias daržoves auginti įprastose gamtinio daržo lysvėse, pavasarį reikia jas įšildyti. S. Jasionis pataria nuo jų viršaus nuimti peržiemojusią mulčio „plutelę“ ir dienai, kitai palikti atvirą žemę. Tarpulysviuose mulčias nekilnojamas. Kai saulė įšildo ir pradžiovina, sėjama, sodinama, o mulčias vėl grąžinamas atgal. Be to, reikia žinoti, kad mulčiuotame darže, palyginti su mums įprastu, žemė įšyla lėčiau, todėl pasėtos sėklos dygsta kiek ilgėliau. Mulčiuoti bulvių gumbai taip pat sudygsta vėliau, todėl norintiems turėti ankstyvųjų bulvių gamtinė žemdirbystė nėra tinkamas būdas.
Kopūstų daigai mėgsta vėsesnę dirvą, todėl jos specialiai įšildyti nebūtina. Pasodinus iš karto mulčiuojama aplink daigus. Vėliau augant kopūstams mulčio dedama iki jų galvų.

Pomidorai pievoje, ratu
Pomidorai, nors šilumamėgiai, mėgsta vėsesnę žemę. Taigi šiltlysvėse jų sodinti nėra prasmės. S. Jasionis pasakoja, kad jis pomidorus, kaip ir bulves, sodina tiesiog į pievą ir mulčiuoja čia pat dalgiu nupjauta žalia žole. Kadangi jau būna gegužės pabaiga, žolė užaugusi gana nemaža. Taigi ji pjaunama ir daigai apdedami iki pat jų viršutinių lapų. Labai tinka dobiliena, nes dobilai turi mikroorganizmams reikalingą pirminį azoto kiekį.

Prie pat augalų žalios žolės nereikia glausti, nes pradėjusi skaidytis ji įkaista ir gali nudeginti.

Pomidorų daigus S. Jasionis augina pats. Jis nesistengia, kad pomidorai būtų labai aukšti. Atvirkščiai, sveikas stiprus daigas turi būti ne tiek aukštas, kiek platus. Pasak augintojo, turguose tokių pomidorų daigų jis neranda, nes auginami tankiai susodinti, pilama daug azoto trąšų. „Mes auginame geriau mažiau, bet gerų daigų. Dėžutėje sodiname rečiau, darome tinkamą substratą. O pavasarį, kai lauke dieną būna daugiau kaip 10 laipsnių šilumos, kasdien nešiojame grūdinti. Tokioje temperatūroje daigas neauga, bet grūdinasi: lapai gali pamėlti, pasidengti pūkeliu. Tačiau tokie daigai būna tvirti, o pasodinus į lauką nepatiria jokio streso“, - pasakoja S. Jasionis. Mėgstantis eksperimentuoti daržininkas pernai pomidorus sėjo į dėžutes, kurios nuo pat pradžių buvo laikomos lauke. Pasak jo, pomidorai labai protingi ir kol per šalta nedygsta. Tačiau tokiu būdu juos auginant reikia parinkti tinkamas veisles. Ne visos tinka. Be to, lauke auginant daigus, gana vėlai pomidorai pradeda derėti.
Pomidorus, aišku, galima sodinti ir įprastose lysvėse, po to mulčiuoti. Kiti pomidorų priežiūros darbai: rišimas, nereikalingų ūglių skabymas, - daromi taip pat, kaip įprastai. Gamtinė žemdirbystė to neatmeta. Pomidorai geriau dera, kai sodinami taip, kad kiekvienas augalas turėtų daug erdvės. Todėl pievoje S. Jasionis juos sodina ne eilėmis, o grupelėmis (ratu) po maždaug 10 daigų kiekvienoje. Peiliu išpjaunama duobutė, iškratoma velėna, pasodinamas daigas ir užberiama žeme. Po to mulčiuojama taip, kad nuo daigo mulčias uždengtų maždaug 1,5 m iki nepjautos pievos žolės.

Dar patarimų pradedantiesiems
„Gamtinį daržą kurkite tokio dydžio, kad sugebėtumėte jį idealiai prižiūrėti. Ypač to reikės pirmaisiais metais, kai dar nėra patirties. Šis daržas tikrai ne tinginio! Taigi pradžiai užtektų vieno aro“, - sako S. Jasionis, pridurdamas, kad tinginio daržų iš viso nebūna, jie gali egzistuoti nebent populistinėse knygose. Visur darže reikia dirbti. Nieko nedarysi, tai nieko ir neturėsi.
Planuojantiems, kiek reikia užsiauginti daržovių gamtiniame darže, jis pataria skaičiuoti ne būsimą derlių iš ploto vieneto, bet nuspręsti, kiek vienetų skirtingų rūšių daržovių reikės. Taip bus kur kas aiškiau.
Pagrindinė klaida, kurią daro pradedantys daržininkauti, užsiima per didelę plotą ir po to nesugeba jo tinkamai prižiūrėti. Tada neužaugina to, ko tikėjosi, ir nusivilia.
Dar viena klaida – daržą įrengia ne ten, kur jam geriausiai tiktų, o ten, kur žmogui atrodo patogiau. Tokiu būdu daržovių lysvės atsiduria viduryje dirvono, toli nuo namų, vėjų pagairėje ir t. t. Toks daržas, pasak S. Jasionio, pasmerktas, nes jis tampa svetimkūniu, kurį pievos velėna iš visų pusių nuolat „spaus“. Tokiu atveju gero derliaus nesitikėkime.
Taigi idealu, kai daržas šalia namo. Tuomet jam bus skiriama daugiau dėmesio, nuolat matysime kaip jis auga. Pirmaisiais metais darže išlenda nemažai piktžolių, kurias, suprantama, reikės ravėti. Leidus daugiametėms piktžolėms pamatyti šviesą, jos dauginsis net labiau nei įprastame darže, nes mitybos sąlygos čia joms bus kur kas geresnės.
Todėl gerai, kai bent vienas ar ir du daržo kraštai būtų atriboti nuo velėnos. Tokia riba gali būti ūkinis pastatas, šiltnamis, gyvatvorė, vandens telkinys ir pan. Tai, be to, suteikia užuovėją. Ji gamtiniam daržui reikalinga, nes mažiau išsklaidomas po mulčiu išsiskyręs anglies dvideginis, kuris yra augalų maistas. Rimti gamtiniai daržininkai, norėdami išlaikyti kuo daugiau CO2, lysves net atitveria (pavyzdžiui, polietileno plėvele). Gamtiniam daržui natūrali ar dirbtinė užuovėja turi būti.
„Nesakau, kad gamtiniame darže mes dirbame mažiau negu įprastame. Nors žemės jame nereikia kasti, bet yra kitų svarbių darbų“, - norintiems kurti gamtinį daržą apibendrina S. Jasionis. Gamtinės daržininkystės prasmė yra ne ta, kad nereikia dirbti, o ta, kad tokiu metodu užauginame aukštos maistinės vertės ypač skanias ir sveikas daržoves sau ir savo šeimai.

Daržas be kastuvo, vandens ir trąšų

„Mes augalais nesirūpiname, mes rūpinamės dirvožemio gyvų organizmų bendrija, o ana jau tikrai žino, ko reikia mūsų bulvėms ar burokėliams“, — sako kaunietis Saulius Jasionis, sparčiai populiarėjančios Lietuvoje Gamtinės žemdirbystės pradininkas.
Agronomas be diplomo griauna visus tradicinės daržininkystės stereotipus ir kviečia ūkininkauti ne pagal agronomų, o Kūrėjo sutvertą planą, kai nereikia daržų nei kasti, nei tręšti, nei laistyti, nei išsijuosus ravėti, bet džiaugtis gausiu ir sveiku derliumi.
Mintis atėjo iš Rusijos
Saulius Jasionis neslepia, kad pirmąjį postūmį daržininkauti natūraliai prieš septyneris-aštuoneris metus gavęs iš rusų agronomo Nikolajaus Kurdiumovo: pirmiausiai skaitęs straipsnius internete, vėliau pats ėmėsi jo knygų vertimo.
Sauliui, turinčiam nebaigtą agronomo išsilavinimą, ir, anot jo paties, ačiū Dievui, neturinčiam diplomo, N. Kurdiumovo mintys ir patiko, ir kėlė abejonių. Vis dėlto kartu su žmona po truputį pradėjo keisti savo daržą natūraliosios daržininkystės link ir užmezgė kontaktų su bendraminčiais Rusijoje, mat tuo metu tokių idėjų nebuvo nei Lietuvoje, nei Amerikoje.
Kai atsirado daugiau ryšių ir patirties, Saulius sako pamatęs, kad N. Kurdiumovas pilnai viso reikalo neatskleidžia, o gal ir nesupranta, tad idėją ėmė tobulinti toliau, remdamasis savo žiniomis ir patirtimi.
Sauliui Jasioniui teko sugalvoti ir „Gamtinės žemdirbystės“ terminą, nors, anot jo paties, jis yra nevykęs. Iš tiesų čia vyksta ne žemės dirbimo, o dirvodaros procesas — šio judėjimo šalininkai žemės nedirba jokiais įrankiais. Bet…terminas jau prigijo, tad keisti nebėra prasmės.
Žinios — niekas, reikia pajautimo…
„Visos gamtinės žemdirbystės žinios ateina iš stebėjimo, knygos nieko neduoda — jums tik truputį į kitą pusę pradės virsti sąmonė. Bet palaipsniui turi ateiti supratimas, gal net pajautimas, kaip, kas, kada yra gerai, — sako S. Jasionis.
Saulius juokiasi — diplomo čia iš tiesų nereikia. Kai į jo paskaitas ir seminarus ateina diplomuoti agronomai, jie sutrikę klausia: tai ką, visas mokslas perniek?
Anot Sauliaus, iš tikrųjų klasikinės agronomijos mokslo sistema paremta idėja, kad agronomija būtų naudinga ne žemei, ne žmogui, o valstybei. Nė vienas agronomas neišsiverčia be resursų iš šalies: reikia pirkti trąšų, pesticidų, kyla amžinos problemos, vyksta amžina kova su savo pačių klaidomis.
Matyt todėl, tikina pašnekovas, niekur rimtesnėse valstybinėse struktūrose nepavyksta išpopuliarinti natūralių agrotechnikų, kurios nieko nereikalauja, kurioms nereikia nieko pirkti. „Mes neturime jokių augalų ligų, kolorado vabalo, mums nereikia nieko nei purkšti, nei rinkti, tai kam mes valstybei reikalingi?“, — retoriškai klausia S. Jasionis.
Pagrindiniai principai
Natūrali gamtinė žemdirbystė nuo klasikinės skiriasi dviem pagrindiniais principais.
Pirmasis principas — žemė nedirbama niekaip ir niekada jokiais įrankiais. Saulius paaiškina, kad naudojasi tvarka, sutverta gamtoje, o gamtoje žemės nedirba niekas, išskyrus tam tikrus organizmus, sliekus, lervas, kurmius, kurie žemę rausia, puikiai gyvena ir žmogui čia kištis nereikia.
Antrasis, bene svarbiausias principas — gamtoje niekur nėra plikos žemės, tik dykumoje. Žemė natūraliai niekada nemato saulės. Tad, jeigu turime išpuoselėtą, išravėtą daržą, mes sudarome jam laistomos dykumos sąlygas.
Natūrali, bet intensyvesnė, nei gamtiška
Tačiau tai nereiškia, kad natūrali ar gamtinė žemdirbystė kviečia auginti miško ar pievos sąlygomis. Norint gauti intensyvesnį derlių, sako Saulius, reikia sudaryti gamtiškas, bet intensyvesnes nei natūralioje gamtoje sąlygas.
„Tradicinėje žemdirbystėje augalams mitybos taisykles nustato agronomai, o mes perimame taisykles iš gamtos ir jas darže suintensyviname — taip gauname artimą gamtinei kokybę ir daug didesnį derlių, negu būtų gamtoje“, — sako S. Jasionis.
Augalų mitybos principas
Anot pašnekovo, įprasta, kad žmogus, auginantis bulves ar burokėlius, žino, kad žemei reikia azoto, kalio, fosforo, kitas galvoja, kad mėšlo. Tačiau iš tikrųjų azoto procentas sudaro apie 15 procentų augalo mityboje, o mineralinės medžiagos — tik apie 7 procentus. Liūto dalį (apie 70 procentų) augalo mityboje sudaro anglies dvideginis.
Tačiau niekas apie tai nekalba — gal dėlto, spėja Saulius, kad anglies dvideginio neparduosi?

Taigi, tęsia S. Jasionis, natūraliai augalai labiausiai prisitaikę maitintis anglies dvideginiu, kuris atsiranda, kai negyvą augalinę organiką dirvos paviršiuje skaido didžiulė masė bakterijų, įkvepiančių deguonį, o iškvepiančių anglies dvideginį.

Derlingose stepėse, pateikia pavyzdį Saulius, bakterijų masė vienam hektarui yra 10-20 tonų, tai yra 1-2 kilogramai kvadratiniame metre.
Jų iškvepiamas anglies dvideginis yra sunkesnis už orą ir leidžiasi po aukštos žolės ar miško paklote (būtent čia CO2 koncentracija yra pati didžiausia), taip augalai jo gauna ištirpusio vandenyje, taip jie yra maitinami, tokio principo laikosi ir gamtinė žemdirbystė.

Rūpinkimės ne augalais, o bakterijomis
Paklotės funkciją daržuose atlieka mulčias. S. Jasionis akcentuoja, kad mulčiuojama yra ne dėl grožio, ne dėl to, kad neaugtų piktžolės ar kad laikytųsi drėgmė. Bet dėl to, kad mulčias — pagrindinis maisto šaltinis, tiesa, ne augalams, o visam dirvos mikropasauliui.
„Augalų derlingumas mūsų žemdirbystėje yra šalutinis produktas, mes augalais nesirūpiname, mes rūpinamės dirvožemio gyvų organizmų bendrija, o ji jau pasirūpina augalais“, — dėsto pagrindinį principą S. Jasionis.
Saulius juokiasi, kad visą laiką mums norisi būti protingesniais už tą, kuris viską sutvėrė.
Augalai, bakterijos, grybeliai evoliuciškai greta vienas kito gyveno ir vieni kitiems tarnavo milijardus metų. Pirmieji gamina gliukozę — pagrindinę medžiagą, be kurios gyvybė žemėje neįmanoma, o visi kiti organizmai stengiasi augalams padėti, būti naudingais, kad tik gautų mainais cukrelio. Taip susikūrė ištisos bendrijos, simbiozės, rizosferos, ant šaknų gyvenančios bakterijos, grybeliai, kurie su augalu susigyveno ir jam kaip įmanydami padeda. „Ir staiga mes geriau žinome, ko augalui reikia. Tai anie geriau žino. Tad anais rūpinkimės, o anie jau tikrai žino, ko reikia mūsų bulvėms ar burokėliams“, — sako pašnekovas.

Trys pagrindinės sąlygos

Anot S. Jasionio, yra trys pagrindinės sąlygos, kad darže ar sode būtų geras gyvenimas dirvos bendruomenei. *Tai maistas (šiuo atveju mulčias),
*optimali drėgmė fermentams (fermentai sklinda tik vandenyje) ir
*laisvas deguonies priėjimas.
„Vadinasi, mūsų užduotis yra darže ar sode sukurti tokią paklotę, po kuria visą laiką būtų drėgna, per ją laisvai patektų oras, ir kad tai niekada nesibaigtų“, — atskleidžia gamtinės žemdirbystės esmę pašnekovas.
To pasiekti galima daržus ir lysves mulčiuojant ir taip sukuriant paklotę. Mulčias gali būti įvairiausias: žolės šienas, šiaudai, pjuvenos, medžių lapai, lukštai, kankorėžių kevalai.
Tačiau reikia žinoti, kad skirtingas mulčias yra skirtingai bakterijų virškinamas: pavyzdžiui, jauna žolė bus suvirškinama lengviau už pjuvenas ar šiaudus.

Pirmieji žingsniai
Pereiti nuo tradicinės prie gamtinės žemdirbystės, nuramina Saulius, nėra sudėtinga. „Jei jūs iki šiol turėjote daržą ir tradiciškai auginote daržoves, tai pavasarį darykite viską tą patį, kaip iki šiol. Jei lysves kasdavote, tai kaskite, sėkite, sodinkite. Kai pradės viskas dygti, tarpueilius mulčiuokite“, — pataria S. Jasionis.
Tik bėda ta, kad niekas jums tiksliai nenurodys, kiek centimetrų, kokio mulčio ir kaip dažnai mulčiuoti. Čia prasideda niuansai. Mulčiuoti, pataria Saulius, reikia tokiu storiu, kad apačia niekada neišdžiūtų ir kad visą laiką lengvai praeitų oras: smulkios tankesnės žolės dėsime ploniau, pjautos dalgiu — storiau.
Mulčias turi būti purus. „Jei su žoliapjove nupjaunate veją ir gaunate košę, ji greitai apačioje pradės pūti ir rūgti — tokios žolės galime dėti kokius 4-5 centimetrus, kai sluoksnis pradžiuvo, vėl dedame ant viršaus“, — mulčias, perspėja S. Jasionis, neturi rūgti, pūti, kaisti — jis turi būti lengva medžiaga.
Geriausia pradėti pašnekovas siūlytų ne nuo vejapjove, o nuo dalgiu pjautos žolės — kokio storio pradalgė gerai džiūsta, tokio storio mulčio sluoksnį rekomenduojama kloti.
Mulčio sluoksnis visą sezoną turėtų būti toks pat. Saulius sako pats pasižiūrintis mulčią kas dvi— tris savaites. Jei deda stagarus, užtenka ir mėnesiui, smulkesnė žolė „susivalganti“ greičiau.
Mulčiu dengiama pati lysvė, tarplysvius galime mulčiuoti, galime ne. O piktžolės?
„Piktžolės mums neegzistuoja. Tai nereiškia, kad mes nerauname žolių, kurios mums trukdo. Piktžolės gali pakenkti daržovėms tiek, kiek jos užstoja joms šviesą. Kadangi dirvai duodame paprastai daugiau, negu iš jos paimame, tad maisto užtenka visiems, nėra čia tragedijos“, — paaiškina S. Jasionis.
O kadangi po mulčiu visą laiką yra šlapia — nesvarbu, kokia vasara bebūtų — tokio daržo laistyti nereikia.

straipsnius įsikeliu sau- šaltinis http://www.gamtinezemdirbyste.lt/

O čia tai , kas pavyko man, kelios nuotraukos...

Jų yra ir daugiau, visi augalai buvo nerealaus dydžio... Mulčiavau gražia sudžiūvusia pernai metų žolyte