PRIESKONIŲ PASAULYJE

PRIESKONIŲ PASAULIS

Senovėje prieskoniai laikyti prabangos dalyku. Dažniausiai jie augo anais laikais europiečiams sunkiai pasiekiamuose tolimuose kraštuose. Žmonės turėjo tenkintis tuo, ką rasdavo klajodami iš vienos vietos į kitą. Tačiau ilgainiui suklestėjo prekyba. Kupranugarių vilkstinės ir laivai, lydimi didžiulių pavojų, į kitas pasaulio šalis ir žemynus gabeno ir plukdė prieskoninius augalus iš tolimųjų kraštų, pirmiausia – iš Indijos ir Ceilono, Šri Lankos. Tai buvo brangiai kainuojančios prekės, be to, prieskoniai dvelkė tolimųjų kraštų egzotika.

Anais laikais sąvoka ,,prieskonis‘‘ ir ,,vaistas‘‘ galima sakyti buvo tapatinami. Šiandiena  dažnas žmogus netiki, kad vartojant prieskonius įmanoma pataisyti sveikatą ar išsigydyti ligas. Vis tiktai daugelis žmonių atsigręžia į senąją gydymo kultūrą,  kaip ir kadaise pirmenybę teikdami prieskoniams. Žinomas taip pat prieskonių poveikis sielai ir dvasiai- stiprina protines galias ir susikaupimą.  

Nors prieskonių nauda žmogaus sveikatai moksliškai įrodyta, savaime kyla klausimas, kada ir kaip juos vartoti.

Pankolių sėklos (lot. foeniculum vulgare)

Pankolis slopina uždegimus, skatina gleivių išsiskyrimą, valo nuodus. Padeda numesti svorio. Neleidžia kauptis šlapimo rūgštims, todėl apsaugo nuo podagros. Skatina estrogenų susidarymą, padeda nuo menstruacinių ir menopauzės negalavimų. Stimuliuoja laktaciją. Pankolio sėklos vartojamos nuo virškinimo sutrikimų, vidurių pūtimo ( ypač veiksminga priemonė kūdikiams), dantų skausmo. Išoriškai vartojamos nuo akių ligų.

Poveikis dvasinei būsenai-  praskaidrina sielą, išblaško negeras mintis. Teikia dvasios ramybės. Atkuria dvasinę pusiausvyrą. Vėsina per didelį įkarštį. Veikia raminamai, padeda nuo nemigos.

Gydomoji arbata ruošiama taip:

1-2 šaukšteliai grūstų pankolio sėklų, 1 puodelis užvirinto vandens, pagal skonį medaus. Pankolio sėklas užplikykite ir palikite 5 minutes.

Gerti šią arbatą ypač rekomenduojama asmenims, kuriems dėl sutrikusio virškinimo dažnai skauda galvą.                                                                                                         

Ožragė

 

Angl. – Fenugreek, rus. – Шамбала, Пажитник, ind. – Methi, lot. – Trigonella fenumgraecum. Pupelės, daigai.

Iš kairės į dešinę: džiovinti ožragės želmenys, ožragės pupelės, malta ožragė

Ožragė – tai mažos gelsvai rusvos spalvos pupelės. Ankštyje subręsta apie 10-20 lygių kietų kiek kampuotų pupelių. Pats augalas primena dobilą. Prieskoniams naudojami ir ožragės želmenys. Ožragė kilusi iš Pietvakarių Azijos ir Viduržemio jūros regiono. Ožragės istorija labai turtinga ir apima daugelį pasaulio šalių. Senovės Graikijoje ožragę naudodavo gyvuliams gydyti dar ilgai iki to, kol pradėjo ją naudoti gydyti žmonėms. Graikai pastebėjo, jog gyvuliai ėsdavo ožragę net tuomet, kai dėl ligos atsisakydavo įprasto maisto. Ožragė iš lotynų kalbos išvertus reiškia „graikų šienas“, nes šį augalą graikai maišydavo į šieną ir taip gydydavo galvijus. Nuo senų laikų ožragė vaidina svarbų vaidmenį kulinarijoje, liaudies medicinoje ir kosmetologijoje. Arabų moterys valgo skrudintas ožragės sėklas, kad suapvalėtų klubai ir padidėtų krūtys, nes apvalios formos rytuose yra grožio idealas. Ožragė kaip grožio panacėja dar buvo ir yra naudojama kaip priemonė nuo ankstyvo plikimo ir kaip plaukų augimą skatinanti priemonė.

Ožragė plačiai naudojama visame pasaulyje. Egipte ir Etiopijoje garsi ožragės duona, Graikijoje šviežias arba išvirtas ožragės pupeles valgo su medumi. Ožragė ypač populiari JAV. Čia ją plačiai naudoja padažuose, skirtuose pagardinti sumuštiniams. Tačiau vienareikšmiškai šio prieskonio daugiausiai suvartoja ir išaugina Indija. Čia ožragė dažniausiai naudojama daržovių, ankštinių patiekaluose ir užkandžiams ruošti. Ožragė yra garsių prieskonių mišinių, tokių kaip indiškas „curry“ ar Etiopijos „berber“, sudedamoji dalis. 

Ožragių sėklų skonis kartus, aromatas saldokas, savitas ir nepakartojamas, primenantis šieno ir karamelės kvapą. Patiekalams suteikia deginto cukraus, riešutų ir šiek tiek česnako skonį. Tokį aromatą skleidžia eteris sotolonas, kurį taip pat galime aptikti kavoje, sojų padaže, virtoje jautienoje, miežių salykle, cukranendrių cukruje. Išorinis ožragės sluoksnis sudarytas iš vandenyje tirpaus angliavandenio galaktomanano, kuris išbrinkęs drėgmėje išskiria tirštą glitų gelį. Ši ožragės savybė yra šauniai pritaikoma ruošiant tam tikrus Vidurio Azijos šalyse populiarius padažus ar pagardus. Skrudinant ožragės sėklas reikia būti atidiems ir saugoti, kad ožragės sėklos nepatamsėtų. Perkaitintos ožragės sėklos yra be galo karčios ir gali nepataisomai sugadinti patiekalą. Sėklas ir maltą ožragę taip pat galima naudoti ir neskrudintas, jos dedamos į patiekalą likus 5-10 minučių iki ruošimo pabaigos. Kadangi ožragė yra kartus prieskonis, reikia griežtai laikytis patiekalo recepte nurodyto kiekio ir nepadauginti. Indijoje ir Irane kaip prieskonis plačiai naudojami ir ožragės želmenys, tiek švieži, tiek ir džiovinti. Ožragės želmenys į patiekalą dedami ruošimo pabaigoje. Ožragės želmenys kvepia džiovintų pastarnokų, morkų ir salierų mišiniu.

Padeda išvengti širdies ir kraujagyslių sutrikimų, nes mažina kraujo krešėjimą ir kraujagyslių užsikišimo riziką. Padeda atgauti jėgas po dvasinio ir fizinio išsekimo, užkerta kelią sąnarių ligoms. Skatina skrandžio sekreciją ir virškinimą, dezinfekuoja virškinimo traktą. Mažina kraujospūdį ir cholesterolio kiekį, švarina kraują. Iš ožragių sėklų daromi gydomieji kompresai, sutrinta tyrele gydomos votys, pritrintos pūslės ir nuospaudos. Ruošiamos vonelės kojų ir rankų prakaitavimui mažinti, skalavimo skystis nuo gerklės skausmo ir užkimimo.

Poveikis dvasios būsenai- įkvepia dvasinės ramybės ir tvirtumo. Padeda atsiriboti nuo išorinio pasaulio.

Gydomoji arbata ruošiama taip:

1 kupinas šaukštelis ožragių sėklų miltelių užplikomas 1 stikline vandens. Geriama tris kart per dieną.

Ožragė

Ožragė labai naudinga jaunoms tik susilaukusioms vaikelio mamoms. Ji tonizuoja ir stiprina organizmą, nusilpusį po gimdymo, stiprina nugarą ir stimuliuoja pieno gamybą. Šiuo tikslu moterys Indijoje valgo ožragės sėklas su palmių cukrumi arba kepa ožragės paplotėlius. Susmulkintas ožragės sėklas sumaišo su paskrudintais miltais, tada įpila tirpinto lydyto sviesto arba augalinio aliejaus, vandens ir iškepa. Ožragė yra puikus baltymų šaltinis vegetarinės mitybos besilaikantiems. Jos sėklos turtingos kaliu, fosforu, magniu, geležimi, kalciu, vitaminais C, B1, B2, PP, foline rūgštimi.
 

Ožragė skatina virškinimą, stiprina širdies darbą, padeda esant vidurių užkietėjimui, pūtimui. Ožragė padeda išvengti širdies ir kraujagyslių sutrikimų, nes mažina kraujo krešėjimą ir kraujagyslių užsikimšimo riziką. Egipto gydytojai naudodavo ožragę žaizdų ir pūlinių gydymui, nes ožragės sėklose yra daug augalinių gleivių ir lipnių medžiagų. Toks tepalas greitai nuramindavo žaizdą, užgydydavo uždegimą. Panašiai ožragė veikia ir vartojama vidiniai. Kinijoje ožragę naudodavo išvaržos, karštinės, šlapimo pūslės, impotencijos, žarnyno ir plaučių ligų gydymui. Pagal Ajurvedą, ožragė gydo opas, moteriškus susirgimus. Ožragės sėklose yra medžiaga diosgeninas, artimas moteriškam hormonui estrogenui. Didesniais kiekiais naudojama ožragė veikia kaip stiprus stimuliatorius, skatinantis menstruacijų pradžią.

 Šiaurės Amerikoje kolonistai naudojo ožragę moteriškiems susirgimams gydyti. Ožragė įeina į homeopatinių vaistų, skirtų menstruaciniams negalavimams palengvinti ir reguliuoti, sudėtį. Medicininis ožragės panaudojimo spektras ypač platus, nes šis augalas turi turi stipriai išreikštas priešuždegimines savybes, veikia raminamai ir gydo žaizdas. Ožragė – puiki priemonė ligos nusilpnintiems žmonėms atsistatyti, ypač sirgusiems nervų, kvėpavimo takų ir reprodukcinės sistemos susirgimais. Ožragių sėklų užpilo geriama kelis kartus per dieną po valgomąjį šaukštą. Galima teigti, kad XIX amžiuje Vakarų pasaulis „atrado“ ožragę kaip vieną stebuklingiausių vaistų. Šiuolaikinė farmacija ožragę mišinyje su čiobreliu plačiai gamina ir naudoja kaip priemonę, skiriamą sergantiems gripu, bronchitu ir kosuliui palengvinti. 

Ožragė skatina skrandžio sekreciją ir virškinimą, dezinfekuoja ir valo virškinimo traktą, inkstus, kepenis. Ožragė padengia vidaus organus apsaugine plėvele, kas ypatingai svarbu turintiems skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opas. Mažina kraujospūdį ir cholesterolio kiekį kraujyje, valo kraują. Tyrimai įrodė, kad ožragė mažina cholesterolio kiekį. Gerkite ožragės arbatą, dėkite jos į maistą ir pasitarnausite savo širdžiai, užkirsite kelią cholesterolio kaupimuisi kraujagyslių sienelėse, užkirsite kelią širdies negalavimams.

Kmyninis kuminas

Angl. – Cumin, ind. – jeera, rus. – зира, kitaip - Romos, Egipto, indiški kmynai, lot. – Cuminum Cyminum. Salierinių šeimos augalo sėkla.

Kmyninis kuminas

Kmyninis kuminas – vienmetis salierinių šeimos augalas. Kumino sėklos yra pailgos ir gelsvai rudos, panašios į mums įprasto kmyno, tačiau stambesnės ir šviesesnės. Kaip bebūtų keista, bet su šio žodžio – “cumin” – vertimu yra didelė painiava. Verčiant įvairiausių egzotinių ar mažiau egzotinių šalių receptus į lietuvių kalbą, “cumin” yra drąsiai ir neįsigilinus verčiamas į žodį „kmynai’, nors kuminas mūsų lietuviškus kmynus primena gal tik forma – nei skoniu, nei aromatu neturi nieko bendra. Mūsų tradiciniai mylimieji kmynai angliškai yra vadinami “caraway“, o ne “cumin“. Štai kur esminė klaida. Įdomu yra dar ir tai, kad kuminas pasaulyje yra paplitęs gerokai plačiau nei mūsų lietuviški kmynai, o pastarieji jokiems rytietiškiems ar vakarietiškiems patiekalams netinka. Kmynai, kaip tokie, yra naudojami ir įaugę į mitybos kultūrą tik skandinaviškoje, vokiškoje, rusiškoje ir Pabaltijo šalių virtuvėje.

Kumino aromatas šildantis, intensyvus, stiprus, šiek tiek karstelėjęs. Kvapas ir skonis išties ypatingas, šiek tiek neįprastas, gamtoje daugiau niekur nesutinkamas. Kuminą arba nepaprastai mėgsta ir be jo neįsivaizduoja virtuvės, arba negali pakęsti. Kumino išskirtinumas yra tik jam būdingas eteris – kuminaldehidas. Jo kumino sėklose yra net 2,5-4%. Švelnų spygliuočių ir šviežumo aromatą lemia kiti eteriniai aliejai – pininas ir felandrinas. Kuminas yra įaugęs į Indijos, Vidurio ir Artimosios Azijos, Pietų Europos, Šiaurės Afrikos bei Lotynų Amerikos virtuves. Viduržemio jūros regione dėl savo karstelėjusio skonio buvo naudojamas taip plačiai, kaip mes dabar naudojame juodąjį pipirą – maistui pabarstyti. Šiomis dienomis pagrindiniai šio prieskonio tiekėjai yra Indija, Sirija, Pakistanas, Egiptas ir Turkija. Tai prieskonis, žinomas dar nuo priešistorinių laikų. Kumino sėklos buvo rastos vykdant III tūkst. pr.m.e. metų senumo archeologinius kasinėjimus. Europoje kuminą pažino IX m.e. amžiuje.

Skonis ir aromatas išreiškiamas stipriausiai kuomet prieš naudojant yra paskrudinamas sausoje keptuvėje arba karštuose riebaluose iki sėklos patamsėja. Naudojamas tiek sėklomis, tiek ir maltas. Įkaitinkite sausą keptuvę ir skrudinkite kuminą retkarčiais pamaišydami, kol sėklos patamsės ir pradės gardžiai kvepėti. Tuomet sumalkite kavamale. Malto kumino aromatas labai greitai išgaruoja, dėl to patariama malti šviežiai arba laikyti labai sandariame inde. Juolab, kad kumino eteris turi gydomųjų savybių, kurios išsigaravus aromatui sumenksta. Ruošiant maistą į riebalus, skirtus maisto gaminimui, kuminas dedamas vienas iš pirmųjų. Padauginus kumino, jis užgožia visų kitų prieskonių aromatą. Pasenęs kuminas apkarsta.

Šviesesni, stambesni ir visiškai kitokio aromato, nei mums pažįstami kmynai

Dėl savito tik jam būdingo aromato kuminas užima vieną iš pirmųjų vietų prieskonių pasaulyje. Kuminas naudojamas daržovių patiekaluose ir troškiniuose, jogurtu gardintose salotose (raitose), natūralaus jogurto gėrimuose, padažuose, ankštinių sriubose ir troškiniuose (daluose), tirštose sriubose, juo gardinami ryžiai, įvairūs kepiniai bei užkandžiai, garsieji indiški „curry“, „ragu“, dedamas į įvairiausius prieskonių mišinius (garam masala, curry), kuskusą, sūrius, saldaus pieno sūrį (panyrą). Dėl savo antimikrobinių savybių naudojamas konservuojant (sūdant, rauginant ar marinuojant) daržoves. Be kumino neįsivaizduojamas nė vienas Vidurinės Azijos virtuvės patiekalas, pavyzdžiui, plovas. Danijoje iki šiol kuminu gardinamas fermentinis sūris („Gouda“), Prancūzijoje kepama kumino duona. Kmyninis kuminas iš tikrųjų yra nepamainomas prieskonis, ypač gaminant sūrį ar patiekalus su sūriu. Su šiuo prieskoniu sunkiai virškinamas sūris yra lengviau įsisavinamas, išvengiama virškinimo sutrikimų. Kuminas – švelnus prieskonis, jo galima naudoti apie šaukštelį sėklų arba pusę šaukštelio maltų sėklų per dieną. Kumino sėklų nuovirą galima duoti gerti net ir vaikams iki 2 metų amžiaus, kuomet siekiama palengvinti vidurių pūtimą.
Kmyninis kuminas gerina virškinimą, stiprina skrandį, padeda nuo vidurių pūtimo, žarnyno dieglių, virškinimo sutrikimų, viduriavimo, apetito stokos, lengvina menstruacinius negalavimus. Kmyninis kuminas vartojamas gydant alergines ligas, kurias sukelia maisto produktai ar pieno baltymai. Kuminu pagardintos tokios sunkiau virškinamos daržovės, kaip kopūstai, lęšiai, pupos, žirniai, nesukelia nemalonaus vidurių pūtimo, nes slopinamas dujų išsiskyrimas. Iš kumino verdama arbata, skatinanti apetitą ir greitina virškinimą. Kuminas – ne tik prieskonis, bet ir gydomasis augalas. Kumine yra kalcio, magnio, fosforo, taip pat vitaminų C, B1, B2, B3 ir A. Šis prieskonis naudojamas kaip vaistas esant virškinimo sistemos sutrikimams, diarėjai, pilvo pūtimui, hemorojui, inkstų susirgimams gydyti. Taip pat lengvina menstruacijų skausmus, tinka esant peršalimams, kosuliui, lengvina alergijų simptomus.Kumino sėklų nuovirą vandenyje arba piene rekomenduojama gerti po 2-3 kartus per dieną maitinančioms motinoms – didina pieno kiekį ir tonizuoja. Kuminas veikia raminančiai, stiprina širdį ir nervų sistemą.

Palyginimui (iš kairės į dešinę): anyžius, kmyninis kuminas, paprastasis kmynas

Poveikis dvasinei būsenai- raminamasis.

Kmyninis kuminas turi afrodiziako savybių, pažadina apsnūdusias smegenų ląsteles.

Gydomoji arbata ruošiama taip:

Paskrudinkite keptuvėje be aliejaus augalo grūdelius, paskui sugrūskite. Į 1 stiklinę karšto vandens įpilkite 1 šaukštelį citrinų sulčių, 1 šaukštelį grūdelių ir mažą žiupsnelį druskos. Viską gerai išmaišykite. Gerkite du kartus per dieną. Tai puiki priemonė nuo viduriavimo ir apetito stokos.

Sėjamoji juodgrūdė

Angl. – Nigella, ind. – Kalinji, kalonji, rus. – Чернушка, lot. - Nigella Sativum. Sėkla.

Sėjamoji juodgrūdė

Juodgrūdė – vienmečio vėdryninių šeimos augalo sėklos, savo išvaizda primenančios juodas mažytes ašaras ar lašelius. Anglijoje šis prieskonis vadinamas „velniu krūmuose“, liaudyje žinoma kaip „veneros plaukai“, o prancūzai vadina „keturiais prieskoniais“, nes savo laiku prancūzai pajuto ne tik juodojo pipiro skonį, bet ir dar kažkokius tris, tame tarpe ir muskato riešuto. Juodgrūdžių sėklų skonis ir aromatas aštrokas, bet malonus. Savo esme juodgrūdė primena aguonas ir gali puikiai jas pakeisti duonos ar pyrago gaminiuose. Skonis – pipirinis, kvepia kamparu, aromatas artimas raudonėliui ir čiobreliui, šiek tiek – kmynui.
Apie juodgrūdę aptinkama rašytiniuose šaltiniuose Europoje, rašytuose prieš 2000 metų. Juodgrūdė naudojama indiškuose daržovių ir ankštinių patiekaluose, indiškų „pakorų“ tešlai, kepiniams, duonai gardinti – jomis barstomos bandelės, duonos kepalai. Rusiškoje virtuvėje juodgrūdę naudodavo kopūstų rauginimui, agurkų, arbūzų sūdymui. Juodgrūdę naudoja ir arabiška virtuvė, ypač egiptietiška, taip pat Europoje. Juodgrūdę beria į salotas, padažus, malta juodgrūde sustiprina kavos ir juodos arbatos aromatą. Senovės Lietuvoje kaimuose juodgrūdė buvo puikiai žinoma ir auginama. Ją vadino černuške, berdavo ant riestainių bei kitokių mielinių kepinių, dėdavo į raugintus kopūstus, agurkus, ruošdavo trauktines.
Juodgrūdė – išties stebuklingas vaistas, plačiai naudojamas liaudies medicinoje. Juodgrūde gydomi pūliniai, votys, gyvatės įkandimai, uždegimai, ja gydoma pasiutligė. Juodgrūdė stimuliuoja smegenų veiklą ir gerina virškinimą. Nustatyta, kad juodgrūdžių sėklose esančios polinesočiosios riebiosios rūgštys stiprina imunitetą, slopina alergines reakcijas, teigiamai veikia įvairius medžiagų apykaitos procesus. Juodgrūdžių sėklose rasta daugiau kaip 100 veikliųjų medžiagų, reguliuojančių daugelį organizmo funkcijų, tarp jų – polinesočios linolio, alfa-linolio ir stearino riebalinės rūgštys. Be jau minėtų infekcinius židinius slopinančių savybių, šios medžiagos stiprina apsaugines organizmo funkcijas. Juodgrūdėse yra imuninei sistemai reikalingų vitaminų ir mineralų. Juodgrūdėse esančios medžiagos skatina tulžies darbą, varo šlapimą, gaudo laisvuosius radikalus. Slopina alerginius pasireiškimus, valo toksinus, varo iš organizmo skysčius, mažina cholesterolio lygį, skatina gleivių išsiskyrimą ir išsivalymą (taip gydo peršalimo ligas), plečia bronchus, naikina bakterijas, virusus, grybelius. Juodgrūdė stiprina psichiką, veikia raminamai. Juodgrūdžių skonis – aštrus, kartus. Juodgrūdžių eterinio aliejaus yra labai nedaug – vos 0,5-1,5%. Jis yra spaudžiamas farmaciniams tikslams. Eterinis aliejus vartojamas tiek vidiniai, tiek išoriniai – žaizdoms gydyti. Pagrindiniai eteriniai aliejai, esantys juodgrūdėje – tai pinenolis, kamparas ir nigelonas.

Juodgrūdės sėklos sudaro penktadalį garsaus indiško prieskonių mišinio "Panch Puran"

Apie juodgrūdę daug rašė Avicena. Jis teigė, kad juodgrūdė pasižymi organizmą valančiu poveikiu – tiek nuo dujų, tiek nuo gleivių, tiek nuo visokių kitokių užterštumų: „juodgrūdė naikina karpas, apgamus, ji džiovina pūlingus spuogus ir ištraukia votis bei kitokius gumbus“. Avicena rekomendavo gerti juodgrūdę su šiltu vandeniu ir medumi, kad ištirpintų ir išvarytų šlapimkanalio bei inkstų akmenis. Juodgrūdžių arbata varo šlapimą, tulžį, lengvai laisvina vidurius, taip pat gerina laktaciją maitinančioms motinoms. Besilaukiančioms motinoms juodgrūdė iš viso nerekomenduojama.
Kad juodgrūdės aromatas pilnai atsiskleistų, prieš dedant į patiekalą ji paskrudinama karštuose riebaluose. Jei nėra kitokių nurodymų, naudokite vieną šaukštelį juodgrūdės 3-4 porcijoms.

www.jogosmityba

Imunitetą stiprinantys prieskoniai

Imunitetą stiprinantys prieskoniai. mytrips.lt nuotr.

Vos tik termometro stulpelis ima šokinėti nuo nulinės iki minusinės temperatūros, daugelis kaip susitarę griebiamės nosinių, čiaudime, kosime ar kamuojamės nuo gerklės skausmo.

Pajutę šiuos peršalimo simptomus, ieškome preparatų, kurie padėtų pasveikti ir sustiprintų organizmą. Tačiau prieš bėgant į vaistinę vertėtų apsidairyti ir aplink save. Daugelio mūsų virtuvėje slypi ištisa paletė vaistų – tai mūsų prieskoniai. Siūlytume pirmiausia prisiminti tuos prieskonius, kurie šiuo metu yra plačiai taikomi išsivysčiusių šalių klinikinėje medicinoje:
Bazilikas . Jis veikia kaip antibakterinė ir atsikosėjimą skatinanti priemonė, padeda įveikti slogą. Mediciniškai naudojamas nuo peršalimo, kosulio, galvos skausmo, pakilusios temperatūros, pilvo pūtimo. Šis prieskonis turi savybių, padedančių organizme palaikyti normalią vandens ir druskų apytaką, nuo kurios priklauso ne tik mūsų figūra, bet ir bendra savijauta.
Gvazdikėliai  – tai ne tik puikus prieskonis obuolių pyragui. Medicinoje naudojamas nuo peršalimo, kosulio, astmos, nevirškinimo, laringito, sumažėjusio kraujospūdžio, impotencijos. Gvazdikėliai pasižymi skausmus mažinančiomis ir uždegimus slopinančiomis savybėmis.

 Imbieras  – Indų medicinoje šis prieskonis vadinamas „pasaulio vaistu“. Medicinoje naudojamas nuo gripo, peršalimo, nevirškinimo, galvos svaigimo, pykinimo, vidurių pūtimo, skausmų pilve, artrito, hemorojaus, galvos skausmo, širdies ligų. Šis šakninis augalas padeda kūnui greičiau pašalinti nuodingąsias medžiagas.

 Kardamonas  – trečias pagal brangumą pasaulio prieskonis Viduramžiais Europoje buvo pardavinėjamas tik vaistinėse kaip be galo brangus vaistas. Medicinoje naudojamas esant virškinamojo trakto susirgimams, peršalimui, kosuliui, bronchitui, astmai. Kardamonas gerina kraujo apytaką, virškinimą, mažina vidurių pūtimą, padeda išvengti žarnyno negalavimų, skatina medžiagų ir hormonų apykaitą, gerina širdies veiklą.

Cinamonas  – tai puiki prakaitavimą skatinanti ir atsikosėjimą lengvinanti priemonė, naudojama esant peršalimui ir gripui. Medicinoje, ypač pastaruoju metu, plačiai naudojamas, nuo pykinimo, vidurių pūtimo, žarnyno infekcijų, gerklės uždegimo, užkimimo, be to, spaudimui mažinti bei cukraus kiekiui kraujyje mažinti gydant diabetą. Dėl šių savybių cinamonas nepakeičiamas pagalbininkas tiems, kurie yra priversti laikytis dietos.
Paminėti tik keli prieskoniai, kuriuos galima rasti čia pat, mūsų virtuvių spintelėse – tačiau kokią gausybę ligų ir negalavimų jie gydo! Gamta yra unikali, tad ne tik indiški prieskoniai, bet ir krapai, petražolės, kmynai taip pat yra puikios gydomosios priemonės. Mūsų sveikata yra visai šalia, tereikia žinių ir galėsime būti sveiki be vaistų arba sumažinę jų vartojimą.
sveikatosgurmanai.lt