Neužmirštuolė - mylėk ir prisimink
Neužmirštuolės vardas daugelio pasaulio šalių kalbose laikomas „neužmiršti“ sinonimu. Tyrinėtojams sunku atsakyti į klausimą, kodėl būtent šis augalas tapo žodžio „neužmiršti“ sinonimu, tačiau viso pasaulio kultūrų legendos ir mitai byloja, kad neužmirštuolė simbolizuoja sugrįžimą į gimtąjį kraštą, pas artimus ir mylimus žmones, šeimos narius.Viena iš teorijų, bandančių paaiškinti augalo ir vardo sąsajų reikšmę, teigia, kad šį reiškinį nulėmė platus jos paplitimas po visą pasaulį: Europą, Aziją, Šiaurės Ameriką, Australiją ir Naująją Zelandiją. Neužmirštuolės auga miškuose, pelkėse, laukuose, miestuose.Viena garsiausia pasaulio legenda apie neužmirštuolę yra kilusi iš vokiečių liaudies pasakojimų.
Vienam krašte, miškų prieglobstyje augo berniukas ir mergaitė. Kartu augo, leido jaunas dieneles, kol vieną dieną pamilo vienas kitą taip stipriai, kad negalėjo vienas be kito išbūti net kelių akimirkų.Kai berniukas užaugo jam atėjo laikas palikti gimtuosius namus ir iškeliauti į platųjį pasaulį . Mergina lydėjo savo mylimąjį mišku, kol prieš akis atsivėrė neapsakomo grožio laukas, nusėtas mažytėmis mėlynos spalvos gėlelėmis. Jaunuoliai nusiskynė po vieną gėlę ir įteikdami vienas kitam, davė pažadą: kiekvieną sykį pamatę tokią gėlelę, visuomet nusiskinti vieną žiedelį ir glaudžiant prie krūtinės prisiminti savo mylimąjį.
Praėjo daug daug metų. Miškų apsuptyje glaudėsi nebe jauna mergina, o žilagalvė senolė, kuri vis dar nešiojo krūtinėje prisiminimą apie savo gyvenimo meilę. Kiekvieną pavasarį ji eidavo į neužmirštuolėmis nusėtus laukus ir nuskynusi žiedelį, glausdavo jį prie krūtinės.
Vieną pavasario rytą, kai viltis, vėl išvysti mylimąjį jau buvo beišblėstanti ji pamatė iš labai toli, lėtais žingsniais ateinantį žilagalvį vyrą. Jos širdis apmirė iš jaudulio, kai jo rankose ji pamatė puokštę neužmirštuolių.
Po daugelio metų mylimieji vėl buvo kartu ir džiaugėsi vienas kitu iki pat paskutinio atokvėpio, o jų namų pačioje garbingiausioje vietoje kiekvieną pavasarį pražysdavo neužmirštuolės....
PASAKA APIE GĖLES IR SODININKUS
Ji pravėrė duris ir nulipo laiptais žemyn. Iš kitos pusės ėjo Jis; pamatęs ją, plačiai nusišypsojo, o Ji jam pamojavo ranka. Netrukus paskui Ją pro duris išėjo Jos Žmogus. Jis nuleido galvą ir praėjo pro šalį…
Ji ir Jis ilgai nekalbėjo, tiksliau, Jis Jos vengė. Galiausiai Jai trūko kantrybė ir Ji prisivijo Jį einantį namo.
- Klausyk, noriu pasekti tau pasaką…
Jis nieko neatsakė.
- Apie gėles… Kiekvienas galime nusipirkti sėklų. Daugelis tas sėklas pasėja, keli jas numeta ir užmiršta… Pasėtos sėklos sudygsta. Dalis sodininkų augalėlius prižiūri, laisto. Tokie augalai užauga dideli ir veša. Kartais sodininkas pamiršta savo augalą ir šis numiršta. Tik vienas sodininkas savo augalui skiria ypatingą dėmesį, juo išskirtinai rūpinasi, stengiasi, kad augalui būtų geriau, laisto, laiko saulės šviesoje. O svarbiausia, visą tai daro su meile… Galiausiai augalas atsidėkoja savo sodininkui išskleisdamas nepaprastą žiedą…
Ir tik nuo sodininko priklauso, koks bus jo augalas…
- Nieko nesupratau,- pasakė Jis.
- O tu pabandyk suprasti,- pasiūlė Ji ir nusuko į šoną…
Po kelių dienų Jis pats priėjo prie jos.
- Supratau. Bet ar įmanoma kvailam sodininkui, kuris nevertino savo augalo, atgaivinti jį, kai jis jau sudžiūvęs?
- Juk žinai, kad nėra nieko neįmanomo.
- O kaip Tavo Žmogus? Juk tavo augalas jau žydi!
- Klysti. Kad žiedas išsiskleistų, reikia daug laiko. Dabar mano gėlė pradėjo krauti pumpurą. Deja, nesu tikra, kad jai pavyks. Sodininkas, regis, rado kitą gėlę, kuri jam vertingesnė nei manoji…
- O ar gali kitas sodininkas, kartą suklydęs, atitaisyti savo klaidą ir padėti gėlei sukrauti pumpurą ir pagaliau pražysti?..
- Jei jis tikrai tam pasiryžęs ir tikrai to nori, po kiek laiko turbūt galėčiau savo gėlę padovanoti tau…
- O, koks aš tau dėkingas! - pasakė Jis ir šiltai Ją apkabino…
Pasaka apie Ramunę
Atėjo vasara ir gražioje žalioje pievoje ėmė žydėti įvairios gėlės. Pačioje gražiausioje vietoje, kur labiausiai švietė saulė pražydo ramunė. Jos žiedas buvo baltas, o lapeliai žali, tikra gražuolė. Visos kitos pievų gėlės jai pavydėjo baltapūkio vainiko ir grakštaus liemens. O po pievą laigė ir šėlo Vėjas. Vėjas buvo padūkęs, siūbavo gėles, išdykavo ir pūtė kiek valiojo jo raudoni skruostai. Jis jautėsi jaunas ir stiprus. Kai Vėjas praskriedavo pro Ramunę, tai vargšelei apsisukdavo galvelė. Ji jam pavymui mojavo savo lapeliais ir kvepėjo. Ramunė labai įsimylėjo Vėją. Bet Vėjas buvo tikras savo tėvo Viesulo švarko skverno pamušalas, jis mylėjo visas gėles ir žarstė joms komplimentus. Visas vienodai bučiavo ir glostė.
Ramunė ėmė galvoti, kad jei ji galėtų skristi kartu su Vėju, taip kaip daro plaštakės, tai Vėjas į ją atkreiptų dėmesį. Ji stengėsi judinti savo kotelį ir kraipyti savo gražią baltą karūną, kad tik galėtų atsiplėšti nuo žemės. Kai tik vėjas skriedavo pro ją, ji imdavo tiestis į viršų. Ir vieną dieną jai pavyko, kai Vėjas buvo ypač įsismarkavęs. Jos kotelis nutrūko ir Ramunė nuplasnojo kartu su savo mylimuoju debesų link. Jie sukosi, šoko, vėjas ją mėtė aukštyn žemyn. Ramunė buvo labai laiminga. Bet padūkėlis Vėjas nuskriejo tolyn, o jos baltas žiedelis ėmė kristi žemyn. Ji taip išsigando, kas dabar bus? Ji beviltiškai stengėsi nenukristi, bet žemė sparčiai artėjo. Ramunė užsimerkė ir nesipriešino. Ji buvo labai nusivylusi.
Tuo tarpu per parką ėjo jaunas vyras, vėjas taršė jo plaukus. Jis buvo užsisvajojęs. Ir staiga tiesiai jam į rankas nukrito gėlės žiedas. Jaunasis vyras labai nustebo, ir nežinojo ką su ta gėle daryti. Staiga ant suolelio vyras pamatė sėdinčią jauną moterį ir nusprendė šią gražią gėlę jai padovanoti. Kai Ramunė prasimerkė, pamatė, kad ji yra gražios moters rankose, o šalia sėdi jaunas vyras. Aš savo meilę padovanosiu šiai porai, pamanė ji. Stebuklas įvyko. Po kiek laiko vyras ir moteris susilaukė mažos baltaplaukės dukrelės ir pavadino ją Ramune.
Ramunė ėmė galvoti, kad jei ji galėtų skristi kartu su Vėju, taip kaip daro plaštakės, tai Vėjas į ją atkreiptų dėmesį. Ji stengėsi judinti savo kotelį ir kraipyti savo gražią baltą karūną, kad tik galėtų atsiplėšti nuo žemės. Kai tik vėjas skriedavo pro ją, ji imdavo tiestis į viršų. Ir vieną dieną jai pavyko, kai Vėjas buvo ypač įsismarkavęs. Jos kotelis nutrūko ir Ramunė nuplasnojo kartu su savo mylimuoju debesų link. Jie sukosi, šoko, vėjas ją mėtė aukštyn žemyn. Ramunė buvo labai laiminga. Bet padūkėlis Vėjas nuskriejo tolyn, o jos baltas žiedelis ėmė kristi žemyn. Ji taip išsigando, kas dabar bus? Ji beviltiškai stengėsi nenukristi, bet žemė sparčiai artėjo. Ramunė užsimerkė ir nesipriešino. Ji buvo labai nusivylusi.
Tuo tarpu per parką ėjo jaunas vyras, vėjas taršė jo plaukus. Jis buvo užsisvajojęs. Ir staiga tiesiai jam į rankas nukrito gėlės žiedas. Jaunasis vyras labai nustebo, ir nežinojo ką su ta gėle daryti. Staiga ant suolelio vyras pamatė sėdinčią jauną moterį ir nusprendė šią gražią gėlę jai padovanoti. Kai Ramunė prasimerkė, pamatė, kad ji yra gražios moters rankose, o šalia sėdi jaunas vyras. Aš savo meilę padovanosiu šiai porai, pamanė ji. Stebuklas įvyko. Po kiek laiko vyras ir moteris susilaukė mažos baltaplaukės dukrelės ir pavadino ją Ramune.
Pasaka nepasaka apie Tikrumą
Po obelim, tarp baltų žiedlapių, visa apsnigta gulėjo ragana ir skaitė. Taip ta pati, jums puikiai pažįstama, viena iš trijulės. O jei dar priminsiu, kad iš jos kuodo kyšo pieštukai, iš karto atpažinsite Mėlynąją. Šalia jos, susirangęs prieš saulutę, gulėjo saulės zuikis ir, primerkęs vieną akį, klausėsi upelio čiurlenimo. Gerai įsiklausę, išgirstumėt ir jūs, kad jis pasakoja apie daugybę nuostabiausių dalykų, kuriuos matė: geltonais pienių apdarais pasipuošusias pievas, baltas kaštonų žvakes, net senąją obelį – na tą, kur jau manėme niekad nepražys – tarsi varške apkrėstą žiedais, tarsi nuotakas baltas ievas miško pakrašty. Jis taip maloniai čiauškėjo, kad susikaupti buvo tiesiog neįmanoma.
Žemėn, lengvai supdamasis, nusklendė obels žiedlapis. Dar vienas… Ir dar… Mėlynoji pakėlė akis nuo knygos su protingomis mintimis. “Pavasaris”- tarstelėjo pati sau ir susikaupusi pačiupo už uodegos sprukti mėginančią mintį.
Skaitymas labai panašus į siūlų vyniojimą… Na, tarytum, trauktum juos iš dėžės, o ant siūlų, kažkieno išdykusi ranka būtų priraišiojusi įvairiausių dalykų: vaiko ašarą, saulės zuikio šypseną, rasos lašelį, miglos pilkumą, žemuogės kvapą…
Užverčiama knyga pačiupo skriejantį žiedlapį ir įkalino jį tarp raidžių. “Gana,” – pasakė tarsi Saulės zuikiui, tarsi sau. – “Einu, geriau pažiūrėsiu, ką veikia Žalioji.”
Klajoti žydinčia upelio pakrante, juk daug įdomiau, nei skaityti kažkada parašytas protingų žmonių mintis. Palikusi languotą užtiesalą ir didžiulę, storais viršeliais knygą (kažkodėl atrodo, kad visos protingos knygos būna būtent šitokios), ji lenktyniaudama su zuikiu, pasileido ieškoti Žaliosios.
Didelių klevų pavėsyje, tuoj už užtvankos, kur vanduo kriokliu sruvo žemyn ir vis labiau įsibėgėdavo, jau seniai buvo viena iš mėgstamiausių jos vietų. Nuojauta ir šįkart neapgavo Mėlynosios – Žalioji sūpavosi minčių sūpuoklėse. Akys švietė ramumu, o ji pati atrodė taip, tarsi visomis suknelės klostėmis bandytų pagauti švelniai odą kutenantį vėjelį. Kartais valiūkiškai šyptelėdavo, sūpuoklėms pakilus aukščiau, arba tyliai aiktelėdavo, leisdamasi žemyn. Mėlynoji klestelėjo ant pievutės netoliese ir šypsodamasi žvelgė į seserį. “Įdomu apie ką ji dabar mąsto” – galvoje sukirbėjo mintis.
Staiga tamsios minties gūsis sustabdė minčių sūpuokles. Žalioji, vis dar svajingu žvilgsniu, apsidairė aplink, tada priėjo prie sesers ir prisėdo šalia.
- Apie ką galvojai mieloji? – tyliai paklausė Mėlynoji.
- Mąsčiau apie daugybę įvairiausių dalykų. Žinai, daugelis dalykų pasidaro tikri ne iš karto. Kartais reikia netekti kažko, kad tai suprastum. Žiūrėk, – vaikui padovanoji meškiną: jis gražus, su žibančiomis akimis ir švelniu kailiuku. Tačiau tai tik žaislas. Jį gali padėti ant lentynos, numesti po lova ir pamiršti arba gali jį mylėti. Bėga dienos… Vaikas auga, kartu nešiojasi žaislą. Kailiukas nuskalbtas, akys praradę žibėjimą, ausis prisiūta vilnoniu siūlu. Vaiko akyse žiba meilė žaislui ir jose jis jau TIKRAS. Taigi nors prarandi naujumą ir žvilgesį, tuo pačiu kažkieno akyse tampi tikras.
Taip būna ne tik su žaislais – su žmonėmis, knygomis, su viskuo kas mus supa. Blogiausia, kad viskas tampa tikra ne iš karto. Tačiau… juk ne viskas yra taip, kaip atrodo. Juk net tai, kas atrodo neteisinga, iš tikro yra pamoka mums. Nepelnytos ašaros, padrąsinanti šypsena ar karti nuoskauda yra pamokos. O jos gali būti visokios – linksmos, malonios, liūdnos ir keistos. Ką jose įžiūrėsim ir gausime priklauso tik nuo mūsų. Palikime susimąsčiusias raganas senųjų klevų pavėsy… Lai mąsto…
Žemėn, lengvai supdamasis, nusklendė obels žiedlapis. Dar vienas… Ir dar… Mėlynoji pakėlė akis nuo knygos su protingomis mintimis. “Pavasaris”- tarstelėjo pati sau ir susikaupusi pačiupo už uodegos sprukti mėginančią mintį.
Skaitymas labai panašus į siūlų vyniojimą… Na, tarytum, trauktum juos iš dėžės, o ant siūlų, kažkieno išdykusi ranka būtų priraišiojusi įvairiausių dalykų: vaiko ašarą, saulės zuikio šypseną, rasos lašelį, miglos pilkumą, žemuogės kvapą…
Užverčiama knyga pačiupo skriejantį žiedlapį ir įkalino jį tarp raidžių. “Gana,” – pasakė tarsi Saulės zuikiui, tarsi sau. – “Einu, geriau pažiūrėsiu, ką veikia Žalioji.”
Klajoti žydinčia upelio pakrante, juk daug įdomiau, nei skaityti kažkada parašytas protingų žmonių mintis. Palikusi languotą užtiesalą ir didžiulę, storais viršeliais knygą (kažkodėl atrodo, kad visos protingos knygos būna būtent šitokios), ji lenktyniaudama su zuikiu, pasileido ieškoti Žaliosios.
Didelių klevų pavėsyje, tuoj už užtvankos, kur vanduo kriokliu sruvo žemyn ir vis labiau įsibėgėdavo, jau seniai buvo viena iš mėgstamiausių jos vietų. Nuojauta ir šįkart neapgavo Mėlynosios – Žalioji sūpavosi minčių sūpuoklėse. Akys švietė ramumu, o ji pati atrodė taip, tarsi visomis suknelės klostėmis bandytų pagauti švelniai odą kutenantį vėjelį. Kartais valiūkiškai šyptelėdavo, sūpuoklėms pakilus aukščiau, arba tyliai aiktelėdavo, leisdamasi žemyn. Mėlynoji klestelėjo ant pievutės netoliese ir šypsodamasi žvelgė į seserį. “Įdomu apie ką ji dabar mąsto” – galvoje sukirbėjo mintis.
Staiga tamsios minties gūsis sustabdė minčių sūpuokles. Žalioji, vis dar svajingu žvilgsniu, apsidairė aplink, tada priėjo prie sesers ir prisėdo šalia.
- Apie ką galvojai mieloji? – tyliai paklausė Mėlynoji.
- Mąsčiau apie daugybę įvairiausių dalykų. Žinai, daugelis dalykų pasidaro tikri ne iš karto. Kartais reikia netekti kažko, kad tai suprastum. Žiūrėk, – vaikui padovanoji meškiną: jis gražus, su žibančiomis akimis ir švelniu kailiuku. Tačiau tai tik žaislas. Jį gali padėti ant lentynos, numesti po lova ir pamiršti arba gali jį mylėti. Bėga dienos… Vaikas auga, kartu nešiojasi žaislą. Kailiukas nuskalbtas, akys praradę žibėjimą, ausis prisiūta vilnoniu siūlu. Vaiko akyse žiba meilė žaislui ir jose jis jau TIKRAS. Taigi nors prarandi naujumą ir žvilgesį, tuo pačiu kažkieno akyse tampi tikras.
Taip būna ne tik su žaislais – su žmonėmis, knygomis, su viskuo kas mus supa. Blogiausia, kad viskas tampa tikra ne iš karto. Tačiau… juk ne viskas yra taip, kaip atrodo. Juk net tai, kas atrodo neteisinga, iš tikro yra pamoka mums. Nepelnytos ašaros, padrąsinanti šypsena ar karti nuoskauda yra pamokos. O jos gali būti visokios – linksmos, malonios, liūdnos ir keistos. Ką jose įžiūrėsim ir gausime priklauso tik nuo mūsų. Palikime susimąsčiusias raganas senųjų klevų pavėsy… Lai mąsto…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą